Gyvenima piesti

Save parodyti, neslepti kas esi, kas bebutum?
Ar tikrai?
O gal tai menas, tai kuryba, kur kurinys - gyvenimas,
Balta drobe - sis kunas, teptukas - tavo pasirinkimas.
Ka nupiesiai, supras - buk tikras - ne visi,
Tik tie, kuriems likimas lems tai pamatyti
Pamaciusieji supras - buk tikras - ne visi,
Tik tie kuriems, kuriems tavo sedevras
Primins ta vaizda, girdeta garsa ir ta jausma,
Kuris abu susies prisiminimuose atradus abiems matyta pazystama kelio zenkla.
Ir savyje paskest belieka gerintis, didziuojantis, keikiant ar apraudant
Ties zenklu pasibaigusi kadaise minta kelia.
Nesuprantu koks is manes artistas,
Turbut artistas as tik sau ir dar kazkam ... vienaj ...
Jei neuzteks gyvenimo, bandysiu sekanciam, tik kiek tvirciau,
Remiantis tuom, kas zinau yra ramybes ramstis,
Tos Nezinios, kuri be sazines ir to bebaimio melo pinklese neieskant nezinios ir melo.
Nepulti tardyti suradus.
Kas dailininkas?
Kieno cia spalvos?
Kodel jos saltos, nemalonios, svetimos.
O kuriniai jei pradziai prikolni ir linksmi, daug zadantys, tvirti, spalvingi, grazus, nepamirstami,
Bet be prasmes, be tikslo, kurie prasme ir tikslu tau istiesu galetu buti.
Isblesta visas noras, zavesys, bet lieka prisrisimas ir ramybes jausmas,
O meile ir aistra paskesta giliai sirdyje iki sekancio karto.
Tada dar protas sako - ne,
O kunas, sirdis ir akys jau kazko iesko.
Gal ieskau taves, ar ieskai manes tu?
Kaip as galiu pateikti ka turiu?
Save pradodysiu,
O tu parodyki save,
Kas tu bebutum, ir ka tu gyvenimu laikytum,
Peizazas - tai jusu kurinys mums, ir musu - jums,
Gyvenimas - paciu tapyta netiksli kopija.