Na ka gi . . . Be labas cia kogero neapseisi. Dabar tu savas, arba geriau neskaityk! Kuris jau laikas be bangu baltoji mano jura audromis neskandino to pulko juodu raidyciu. Cia as apie modernaus popieriaus lapa ir ta (kas galejo pagalvoti apie tai viduramziais) rasikli kiek primenanti pianina. Nemoku - pirstu baksnoju, kiek pramokes ne ka blogiau Verdzio ar Mocarto kaip pianinu vanoju. gal rami ji buvo ar minciu stygojau, nepakeliamo nuovargio pakirstas knarkimo igudzius tobulinau. Vat garso aparaturos kazkoks idiotas nebutu isrades,- ausu kamstuku kokybes bandymuose stabilu minimuma miegodamas buciau kales. Ar laiko likucio, jei viso neisvaistai darydamas tai, ka privalai daryti noredamas tureti pinigu ten, kur tau nieks uz nieka nepades. Zinoma paciu geriausiu variantu visur per daug. Ir kazkiek nespeju, daugiausia mintis pabega ar pasiklysta. Pamirsau gramatika! Vej manyje mire tai, ka maniau turejau - gyva - savo - kazkiek stipresni uz vidurki tarp savo konkurentu, gyvenimo draugu, tiesiog zmoniu ir tau mirties linketi linkusiu auku ir priesu.
Pirmas sakinys neranda tos formos, kur perskaicius tiksliau suprastum ir patirtum visa ka dabar isgyvenu.
Ar visos pastebetos aplinkybes tai lemusios. Ar padarytos isvados? Dar krentame ar kylame. Kodel gi kritome ir ka nukritus radome, kur mes papuoleme.
No comments:
Post a Comment