Abejoju kuom esu. Blogiau. Jei siandien pakeles galva galiu susigrumti su bet kuom, ka sutiksiu, tai rytoj gali tekti lauzyti galva kaip as tai dariau vakar. Nors suvokimo pagrindas vis dar bus likes tas pats, kuriuo remiantis galejau naturaliai kiek kitaip vertinti kiekviena situacija vakar, siandien as ta termina matau kaip banalia teorema, kurios net irodyti nezinau kaip. Ji laikui begant blunka, kol viena diena tenka neblogai palauzyti sau galva kol ja prisimeni ir dar kur kas sunkiau rasti savyje jai vietos ir pagrinda, kad pradeti ja gyventi ir remtis.
Kas visa tai???
Dar pries savaite maniau, kad kazka esminio gyvenime suvokiau, kas man pagaliau leis gyventi kitaip. O siandien, tai kad man vakar buvo visa ko esme, praktiskai neturi prasmes ir skamba vaikiskai naiviai.
Turbut paklydau savyje. Ir vel. O kodel gi?
Svarbiausia manau butu veliai nepradeti bijoti gyventi, juolab nespjauti ant gyvenimo. Reikia rasti centriuka, ta isbalansuota sio kelio dali, kuria butu galima neklumpant eiti.
No comments:
Post a Comment