Sakiau sau - prasidejau, o is tiesu - tikejau, kad jau laikas, kad taip turi buti man lemta, ir nei kiek neklydau. Ar galima buvo tai paaiskinti, zinoti, ismastyti ar atspeti. Neklysiu teigdamas, kad buvo galima tik jausti ir tuom tiketi.
Jauciau, arteja ta akimirka, kurios neturiu teises praziopsoti, kuri gali daugiau niekados nebepasikartoti. Tikejausi esas pasiruoses ja sutikti. Ir visgi, tai kas pasitiko mane, buvo kiek per daug nei galeciau akimirksniu suvokti, suvokimo akimirka paslepti ir remiantis nauju gyventimo prinipu naujai rastu keliu neklupdamas eiti.
O tu tai matei. Tu girdejai. Tikiu jautei. As nesugebejau rasti savyje jegu, kad uzgiauzti ta nuostaba ir ta nerealu jausma, gal netkiek artima euforijai, kuri is sono atrodytu nekiek nesiskirianti nuo baimes. Ir veliai tai kas seke. Tai ka radau savyje ismokes katik kiek geriau ieskoti, priverte suabejoti, kazkiek nusivilti, po to issigasti, pasimesti ...
O kada labiau nei bet kada reikia kazko, i ka galima butu buve atsiremti, neradus - beliko suklupti.
Ir tai buvo pats geriausias jausmas, kuri nepamenu kada paskutini karta yra teke patirti. Kuris po truputi uzgozia visa kas netikra, sutvirtina visa kas netvirta, pataiso kas klaidinga, randa kas pamesta, nes pagaliau radau tai, del ko verta gyventi, verta per nauja gimti ir puolusiam angelui atejo laikas pasirinkti ...
Suvokiu, kad...
Daugumą klaidų savo gyvenime dariau ne tik iš aistrų ir prisirišimų, bet ir neskirdamas gudraus intelekto nuo išminties.
(Cia ne mano zodziai, bet mano tiesa)
No comments:
Post a Comment